priklaupti

priklaũpti, -ia (prìklaupia), prìklaupė 1. intr. atsiklaupti: Repšytė priklaupė ant kuokštės šieno T.Tilv. Priklaupiu ant kelių SD92. Jaunieji prieš tėvus priklaupė Žem. Priklaupk melsdamas J. O čia jau vardan Dievo, žemai priklaupę, prašykime nobažnomis širdimis PK23. Kai aš ėjau ant kapelių, priklaupiau ant kelių, apsikabinau brangų kryžių, glaudžiau prie širdelės Rgvl. Ėjo pana per bažnyčią, kaip lendrė siūbavo; kai priklaupė prie krotelių, labai gailiai verkė Š. Pri krotelių priklaupiau ir žiedelius sukeičiau JD1486. Bylok tuos žodžius priklaupęs VoK58. | refl.: Jis nuėjęs pasiklojo patalą, prisiklaupęs Dievui pasimeldė ir atsigulė SI398. 2. intr. trumpam laikui ar vienu keliu klaupti: Kurs bliužnija, tepriklaup po kiek dešimtų kartų ant dienos P. | prk.: Lietuvis pasibaisi, matydams klastą, prieš dorybę priklaupia (jai nusilenkia), o vergystės nekenčia V.Kudir. 3. tr. klaupiant prispausti ką (pvz., kito drabužį): Darbinykas, priklaupęs vienu keliu buntą [tabako], suriš užręstūsius galus lotų viršutinių su apatiniaisiais galais su šniūru S.Dauk. Nesistaipyk, o vis tiek priklaũpsu Šv. Klaupdamas per šliūbą prie altoriaus, priklaupk netyčiom jaunojo arba jaunosios rūbą, tai gyvenime nereiks išsiskirti, vis būste kartu Kp. Bėkiva į bažnyčią. Noriu matyti, katras katrą priklaups (kalbama apie jaunuosius) I.Simon. Katrė priklaupusi buvo Putrių prie altoriaus, – beje, vyrą priklaupti sunku, – bet ji buvo jam ant kojų užmetusi savo sijoną I.Simon. \ klaupti; antklaupti; apklaupti; atsiklaupti; įklaupti; nusiklaupti; paklaupti; parklaupti; priklaupti; suklaupti; užklaupti